„Žmogus privalo pakilti virš Žemės – į patį atmosferos viršų ir dar
aukščiau – tik taip jis visiškai suvoks pasaulį, kuriame gyvena.“
Sokratas (500 m. pr. Kr.)
Apie projektą GLORY I (2009)
Istorija
Idėja daryti tokio tipo eksperimentą kilo 2008-ųjų vasarą. Atsitiktinai radau vieną amerikiečių tinklapį, kuriame buvo pateiktos stulbinančio grožio nuotraukos, darytos fotoaparatu, pritvirtintu prie didžiulio aukštyn kylančio helio baliono.
Iš pirmo žvilgsnio viskas pasirodė labai paprasta: tereikia didelio baliono, helio, fotoaparato ir kokio nors sekimo prietaiso, kuriuo galėčiau surasti paleistąją įrangą ir peržiūrėti nuotraukas.
Maniau, kad projektą baigsiu per keletą mėnesių ir, pirminiais skaičiavimais, viskas kainuos apie 600 litų. Deja, taip tik pasirodė. Kuo toliau, tuo išleista pinigų suma didėjo, ir užtrukau ne keletą mėnesių, o daugiau kaip metus. Tačiau nei kiek dėl to nepasigailėjau. Atvirkščiai – kuo toliau, tuo darėsi įdomiau. Kuo daugiau viską tobulinau, tuo labiau didėjo noras kuo greičiau išbandyti savo kūrinį.
Tikslas
Daugelis klausia, kokiu tikslu įdėjau tiek daug darbo ir pinigų dėl nuotraukų, kurias galima rasti internete. Atsakysiu taip: esmė ne nuotraukos. Tai mano pirmasis projektas, kuris apėmė tiek daug mokymosi aspektų: pradėjau nuo programinės įrangos, radijo sekimo sistemų inžinerijos, baigiau fotografija ir tinklapio programavimu. Tiesiog smagu projektuoti, kažką kurti.
Ruošdamas pirmąjį skrydį, nenorėjau perkrauti įrangos, todėl apsiribojau tik keliais dalykais. Didelis helio pripildytas balionas turėjo pakelti zondą į maždaug 33 km aukštį ir ten sprogti, o visa įranga – saugiai nusileisti parašiutu ant žemės. Skrydžio metu turėjo būti daromos nuotraukos, o zondo padėties koordinatės siunčiamos į nešiojamąjį kompiuterį. Zondui nusileidus, reikėjo nuvykti į nusileidimo vietą, išardyti jį ir peržiūrėti nuotraukas.
Dar vienas tikslas buvo tiesiog gerai praleisti laiką, gauti savo apylinkių nuotraukas iš ypač didelio aukščio, kažką nauja išmokti.
Projektas visiškai nekomercinis – jokios materialios naudos iš to neturiu. Viską dariau vien iš entuziazmo, savo malonumui.
Kosmosas
Oficialiai kosmosas prasideda maždaug 100 km aukštyje. Mano balionas pakilo į 33 km aukštį, kitaip vadinamą stratosferą. Todėl sakyti, kad nuotraukos darytos iš kosmoso, moksliškai būtų netikslu. Tačiau tokiame aukštyje atmosfera yra neįtikėtinai reta, dangus visiškai juodas, o horizonte matomas žemės išlinkimas ir ryškus mėlynas atmosferos sluoksnis. Temperatūra ten nukritusi maždaug iki –60 °C, o ultravioletinė saulės spinduliuotė labai didelė – sąlygos beveik tokios pat, kaip ir atvirame kosmose.
Palygindamas galiu pasakyti, kad keleiviniai lėktuvai skraido maždaug 10 km aukštyje, t.y. tris kartus žemiau negu mano balionas.
Projekto įranga
Balionas
Įrangai pakelti į 33 km aukštį pasirinkau meteorologinį balioną. Šie balionai naudojami kartu su specialiais vienkartiniais radiozondais, kuriais skirtingame aukštyje matuojami įvairūs atmosferos parametrai: temperatūra, oro slėgis, vėjo greitis, kryptis ir t.t.
Pasaulyje yra dvi pagrindinės firmos, gaminančios šiuos balionus: „Totex“, priklausanti japonams ir JAV firma „Kaymont“. Nutariau naudoti „Totex“ balioną, nes jis pasirodė kokybiškiausias: gamybai naudojamas storesnis latekso sluoksnis ir pats balionas yra lygesnis dėl kitokios gamybos technologijos.
Parašiau elektroninį laišką „Totex“ firmos administracijai ir gana greitai gavau atsakymą iš jų atstovų Suomijoje. Susitarus ir atlikus mokėjimą, po poros savaičių kurjeris pristatė prekę. Kainavo apie 200 litų. Tai buvo mano pirmasis internetu pirktas daiktas iš užsienio.
„Totex“ TX1200 balionas – tai 1,2 kg sveriantis latekso gabalas, pritaikytas pakelti 1050 g sveriantį radiozondą ir susprogti 34,2 km aukštyje. Optimaliausia, kai balionas kyla 320 m/min. greičiu. Deja, mano zondas svėrė apie 1700 gramų, todėl balioną teko truputį perpildyti, kad būtų pasiektas optimalus kilimo greitis. Dėl to šiek tiek sumažėjo maksimalus pakilimo aukštis.
Kylant į viršų, oro slėgis mažėja, todėl baliono viduje esančių dujų slėgis tą balioną maždaug 34 km aukštyje susprogdina – pasiekiama baliono pūtimosi riba. Paleidimo metu baliono skersmuo buvo maždaug 2 metrai, o sprogimo metu (neįtikėtina!) – net 9,1 metro skersmens!
Vandenilis
Vandenilis – lengviausios dujos visatoje, du kartus lengvesnės ir maždaug tris kartus pigesnis už helį. Būtent dėl to šias dujas pasirinkau meteorologiniam balionui užpildyti. Iš firmos „ELME MESSER GAAS“ už 200 litų nusipirkau 50 litrų talpos dujų balioną. Jame buvo 8,9 m3 dujų – du kartus daugiau negu man reikėjo.
Daugelis žino, kad vandenilis yra labai degus, o susimaišęs su deguonimi netgi sprogus. Tačiau nekreipiau į tai dėmesio: prieš tai buvau paleidęs nemažai vandenilio pripildytų balionėlių ir įsitikinau, kad jis nėra toks pavojingas, kaip norima parodyti.
Parašiutas
Kad krisdamas zondas nesudužtų, naudojau parašiutą. Saugiausia būtų buvę imti kuo didesnio skersmens parašiutą, kad kritimo greitis būtų kuo mažesnis, tačiau dėl to zondas galėjo nuskristi dar didesnį atstumą nuo paleidimo vietos, kas nėra labai gerai. Nusprendžiau, kad optimaliausias kritimo greitis – apie 20 km/h, todėl apskaičiavau, kad 1,7 kg sveriančiam zondui reikia maždaug 120 cm skersmens parašiuto.
Sumokėjęs apie 100 litų, beveik po mėnesio gavau „Rocketman“ firmos parašiutą, pagamintą iš specialaus neplyštančio armuoto „Ripstop“ nailono. Parašiutas kiek neįprastas – tik su keturiomis virvėmis, tačiau tai sumažino jų susipainiojimo tikimybę.
Korpusas
Korpusas – viena svarbiausių zondo dalių. Jis turėjo apsaugoti įrangą nuo ypač blogų aplinkos sąlygų: dėl atmosferos turbulencijos zondas turėjo būti nuolatos kratomas, veikiamas didelio šalčio ir labai mažo atmosferos slėgio. Negana to, nusileidimo metu turėjo išlaikyti stiprų smūgį į žemę. Neatmečiau tikimybės, kad zondas gali nusileisti į ežerą, todėl korpusas turėjo būti nepraleidžiantis vandens ir neskęstantis.
Korpusą išpjoviau iš specialaus putplasčio, skirto pastatams šiltinti. Pjoviau su įkaitusia nichromine viela – tik taip pavyko tiksliai ir lygiai išpjauti reikiamo dydžio sieneles. Viską suklijavau su specialiais putplasčio klijais. Taip gavau labai sandarią ir gerai nuo šalčio apsaugančią dėžutę – zondo korpusą. Vienoje dėžutės pusėje įklijavau servo variklį ir įvorę ašiai įstatyti.
Dėžutės vidų išklijavau blizgančia lipnia juosta, kuri atspindi infraraudonuosius spindulius. Kad zondo dėžutė, pakilusi į beveik visišką vakuumą, nesprogtų, padariau mažą skylutę, kurią užklijavau medžiagos skiautele. Tai apsaugojo dėžutės turinį nuo drėgmės, tačiau leido orui lengvai patekti į dėžutę ir iš jos.
Blizganti lipni juosta veikia kaip ekranas, todėl GPS imtuvą ir antenos jungtį teko įklijuoti virš jos.
Zondo apačioje priklijavau iš porolono iškirptas pagalvėles. Jos turėjo sumažinti smūgį nusileidimo metu.
Fotoaparatui padariau atskirą dėžutę.
Baterijos
Skrydžio metu energiją įrangai teikė baterijos. Kadangi zondo viduje temperatūra galėjo nukristi iki –60 °C, tai įprastos baterijos ar akumuliatoriai būtų nustoję veikti. Yra tik keletas rūšių baterijų, kurios gali veikti tokioje temperatūroje. Iš pradžių bandžiau nusipirkti Li-SO2 nekraunamų baterijų, kurios naudojamos karinėje pramonėje ir gali veikti žemoje (iki –60 °C) temperatūroje. Tačiau už šias baterijas, kurios vis tiek po skrydžio būtų daugiau nepanaudojamos, būčiau sumokėjęs apie 600 litų.
Galiausiai suradau tinkamą alternatyvą – „Energizer L91“ nekraunamas AA ličio baterijas. Tai yra Li-FeS2 baterijos, galinčios veikti –40 °C temperatūroje, labai lengvos ir turinčios labai didelį energijos kiekį. Ir geriausia, kad kaina daug mažesnė nei Li-SO2. Už maždaug 140 litų iš Anglijos nusipirkau 18 tokių baterijų. Palyginus su paprastomis baterijomis, jų kaina gana didelė – vienas „pirštelis“ kainavo apie 8 litus, tačiau nebuvo kitos pigesnės alternatyvos. Visos baterijos buvo sujungtos nuosekliai. Taip pasigaminau 27 V maitinimo šaltinį savo zondui.
Kompiuteris
Įtampos stabilizatoriai
Zondo įrangai reikėjo skirtingų įtampų maitinimo šaltinių: 3,3 V fotoaparatui, 5 V mikrokontroleriui ir servo varikliui ir 12 V siųstuvui, GPS imtuvui ir sirenai. Pradžioje planavau naudoti paprastus 78* serijos stabilizatorius, tačiau, kaip vėliau pastebėjau, jie čia visiškai netinkami – labai mažas naudingumo koeficientas. Todėl paieškojęs radau tokius, kurių n.k. siekia apie 95 %. Tai yra „buck“ tipo įtampos stabilizatoriai. Pasirinkau „National Semiconductor“ gaminį LM2670. Tris tokias detales užsisakiau iš „Digi-Key“ katalogo. Stabilizatorius sulitavau į vieną bendrą (pagrindinę) zondo plokštę.
Mikrokontroleris
Mikrokontroleris – pagrindinė dalis, zondo smegenys. Jis sujungia visus išorinius prietaisus į vieną bendrai funkcionuojantį robotą ir sinchroniškai juos valdo.
Kadangi tai buvo pirma rimtesnė mano pažintis su mikrokontroleriais, dėl programavimo paprastumo nusprendžiau naudoti „Arduino Duemilanove“ platformą. Nors galima buvo nusipirkti patikrintą ir puikiai funkcionuojančią programavimo plokštę su į mikrokontrolerį specialiai įkeltu „bootloader“ (pradinės paleisties programa), vis tiek pats pagal rastas schemas suprojektavau ir pagaminau plokštes. Iš Amerikos atsisiunčiau keletą „ATMEGA168“ mikroschemų. Į jas su taip pat savadarbiu USB Tiny ISP programatoriumi įkėliau reikalingus programavimui „bootloader“.
Užuot konstravęs visą „Arduino Duemilanove“ plokštę, pasidariau tik USB–UART dalį. Namų sąlygomis pagaminau labai smulkią plokštę ir įlitavau mikroschemą, kurios tarpai tarp kojelių – 0,2 mm.
Kad galėčiau užprogramuoti mikrokontrolerį ir patikrinti, kaip veikia mano programa, viską montavau ant maketavimo plokštės. Labai patogus dalykas, leidžiantis greitai padaryti gaminio prototipą.
Per keletą dienų paruošiau kaip reikiant funkcionuojančią programą. Mikrokontrolerio programavimas pasirodė daug lengvesnis, nei iš pradžių maniau.
Užprogramavau taip, kad mikrokontroleris zonde atliktų šias pagrindines funkcijas:
- Įjungimo metu patikrintų, ar veikia servo variklis.
- Pats įjungtų fotoaparatą, parengtų visus reikalingus fotografavimo nustatymus.
- Lauktų mygtuko, pradedančio fotografavimą, paspaudimo.
- Pasuktų fotoaparatą apačion ir padarytų 3 nuotraukas, paskui pasuktų fotoaparatą į šoną ir padarytų 6 nuotraukas, tada pasuktų fotoaparatą į viršų ir padarytų 2 nuotraukas. Ciklą nuolatos kartotų.
- Kiekvieną nuotrauką padarytų kas 8 s.
- Padaręs 1260 nuotraukų ir užpildęs 2 GB atminties kortelę, fotoaparatą išjungtų.
Sekimo sistema
GPS ir siųstuvas
Norėdamas surasti savo nusileidusią įrangą, turėjau pagaminti kokią nors sekimo sistemą, galinčią veikti ypač dideliais atstumais. Pradžioje planavau naudoti GSM sekimo sistemą, kuri iš palydovų priimtas koordinates siųstų SMS žinutėmis į mano telefoną. Deja, šis variantas netiko dėl kelių priežasčių: pirma, GSM nustoja veikti jau poros kilometrų aukštyje, todėl beveik viso skrydžio metu neturėčiau jokių duomenų apie zondo buvimo vietą, antra, balionas gali nusileisti už GSM ryšio zonos ribų, dėl ko visa įranga galėtų būti prarasta.
Dėl šių priežasčių nusprendžiau naudoti kitokį variantą – koordinates siųsti radijo bangomis tiesiai į nešiojamąjį kompiuterį. Iš Amerikos už maždaug 500 litų nusipirkau „Micro-Trak MT 8000FA“ siųstuvą.
Siųstuvas turi integruotą TNC kontrolerį. Kontroleris GPS koordinačių sakinius, gautus iš GPS imtuvo, užkoduoja APRS formatu ir perduoda siųstuvui, kuris visą tą užkoduotą informaciją išsiunčia radijo bangomis.
TNC kontrolerį prijungus prie kompiuterio, galima keisti nemažai visokių parametrų: siunčiamų koordinačių formatą, siuntimo dažnį, perduodamą papildomą informaciją ir t.t. Siųstuvo galia gana nemaža – gali siekti net 10 W. Vis dėl to ją sumažinau iki maždaug 1 W, nes, nors atstumai ir dideli, radijo bangoms sklisti nėra jokių kliūčių. Būtent dėl to, kai mano balionas buvo 33 km aukštyje, siųstuvo siunčiamos koordinatės buvo girdimos net Helsinkyje – maždaug 700 km atstumu nuo zondo. Tačiau siųstuvui nusileidus ant žemės, atstumas sumažėjo iki 1–2 km.
Užprogramavau, kad siųstuvas kas pusę minutės siųstų standartinius koduotus $GPRMC sakinių paketus. Taip galėjau matyti didelės rezoliucijos zondo buvimo koordinates, baliono judėjimo greitį, judėjimo kryptį ir stebėti, ar GPS imtuvas turi ryšį su palydovais.
Standartiniai GPS imtuvai nustoja veikti maždaug 24 km aukštyje. Mano zonde buvo įmontuotas „Garmin“ firmos GPS 35 HVS imtuvo modelis, galintis veikti net tokiame aukštyje, į kurį pakilo balionas. Nors šio „Garmin“ imtuvo jautrumas nėra toks didelis, kaip naujosios kartos „SiRFstar III“ imtuvų, tačiau vis dėl to pakankamas.
Deja, dar kurį laiką „pažaidęs“ su siųstuvu, testuodamas sistemą, netyčia jį sudeginau. Per klaidą prie vienos siųstuvo TNC mikroschemos kojelės vietoje 5 V prijungiau 12 V. Užgesę šviesos diodai parodė: nieko gero. Teko pirkti naują mikroschemą...
Priėmimo stotis
Siųstuvo siunčiamas koordinates reikėjo kaip nors priimti ir atkoduoti. Tam reikalui nusipirkau labai kokybišką „Yaesu VX-170“ raciją, veikiančią 2 metrų bangų ruože: norėjau garantuoti, kad sekimo sistema manęs nenuvils.
Racijos garso išėjimą per izoliacinį transformatorių prijungiau prie kompiuterio garso įėjimo. Gautus koordinačių paketus atkodavau AGWPE programa. Koordinates suvedžiau į neseniai pirktą nešiojamą „Garmin Oregon 300“ navigaciją. Šiuo atveju ji labai pagelbėjo – rodydavo trumpiausią ir greičiausią kelią iki baliono buvimo vietos. Taigi per daug neatsilikdamas galėjau judėti prie numatomos zondo nusileidimo vietos.
Antenos
Siųstuvui reikėjo mažos, kokybiškos antenos, kurios stiprinimo koeficientas būtų lygus 0 dBi. Nusileidęs ant žemės zondas gali nuvirsti ant bet kurio šono, dėl to norėjau, kad antena neturėtų jokio kryptingumo ir radijo bangos sklistų vienodai į visas puses. Taip pat maksimali antenos spinduliuojama galia turėjo būti ne mažesnė kaip 10 W. Pasirinkau japonų firmos „Diamond“ gaminį SRH701.
Racijai (imtuvui) reikėjo naujos išorinės antenos, kurią galėčiau pritaisyti ant automobilio stogo, todėl ta, kuri buvo pridėta prie racijos, visiškai netiko. Nusipirkau magnetu priklijuojamą 2 dBi stiprinimo koeficientą turinčią anteną. Ji nebuvo tokios puikios kokybės kaip siųstuvo, tačiau šiuo atveju puikiai atliko savo paskirtį.
Fotoaparatas
Kadangi nebuvau visiškai tikras, kad visa mano įranga veiks be priekaištų ir zondą pavyks surasti, didelių investicijų į fotoaparatą nedėjau. Dar iki projekto buvau gavęs dovanų seną „Minoltą“ – veikiančią, bet ne visai taip, kaip turėtų. Problema buvo ta, kad per ilgą laiką susidėvėjo kai kurie mygtukai ir nebuvo galima įjungti tam tikrų fotoaparato funkcijų.
Nepaisant fotoaparato amžiaus, nuotraukų kokybė buvo dar ganėtinai gera. Žinojau, kad paties skrydžio nuotraukos nebus ypač ryškios, tačiau vis tiek geriau nei nieko. Tikėjausi, kad iš visų padarytų nuotraukų atminties kortelėje rasiu bent 10 tikrai kokybiškų ir ryškių.
Į fotoaparatą įdėjau 2 GB talpos SD atminties kortelę, kurioje telpa 1260 nuotraukų. Nors buvo įmanoma nuotraukas siųsti radijo bangomis, šios idėjos atsisakiau, nes tokia sistema įrenginio kainą būtų beveik padvigubinusi, be to, radijo bangomis gautų nuotraukų kokybė būtų buvusi tiesiog apgailėtina. Reikėtų labai sudėtingos ir brangios sistemos, kad tokiais milžiniškais atstumais būtų galima perduoti bent patenkinamos kokybės nuotraukas.
Fotoaparatą išardžiau, norėdamas prijungti prie visos sistemos. Deja, bandydamas atidaryti dangtelį, iš karto sulaužiau jungtį, prie kurios jungėsi visi mygtukai. Pabandęs pataisyti, sugadinau dar ir mygtukų laidus. Todėl galiausiai išvis jų atsisakiau. Nusipirkau dvi tokias pat jungtis ir FTP kabelį. Viską sulitavau, prijungiau ir labai apsidžiaugiau, kad viskas veikia taip, kaip tikėjausi.
Fotoaparatą prie mikrokontrolerio jungiau naudodamas optoporas. Taip jis buvo fiziškai atsietas nuo visos įrangos ir fotoaparato gedimo atveju nebūtų pažeista likusi sistema.
Norėdamas, kad fotoaparatas dar labiau taupytų energiją ir mažiau svertų, atsisakiau keleto dalykų: pašalinau blykstę ir visą schemą, reikalingą jai valdyti, baterijų jungtis, ekraną ir realaus laiko laikrodį su baterija. Priekinio fotoaparato dangtelio išvis nedėjau, nes jis man būtų trukdęs prijungti mikrokontrolerį, be to, tai irgi papildomas svoris.
Tikėdamasis bent truputį pagerinti nuotraukų kokybę ir apsaugoti fotoaparatą nuo vandens, jei vis dėl to zondas nusileistų į ežerą, ant fotoaparato dėžutės priešais objektyvą priklijavau ultravioletinių spindulių filtrą. 33 km aukštyje ozono sluoksnis jau seniai būna pasibaigęs, todėl UV spinduliuotė yra labai didelė. Dėl to stipriai sumažėja nuotraukų kokybė – jose matoma dulksna, ir dėl to mažėja vaizdo kontrastastingumas bei ryškumas.
Paleidimas
Nors ir labai stengiausi suspėti balioną paleisti vasarą, tačiau nepavyko – viskas dažniausiai užima daugiau laiko, nei būna planuota. Labiausiai bijojau, kad visa įranga gali nusileisti Baltarusijoje, juk nuo mano namų iki artimiausios jos sienos – vos 20 km. Balioną reikėjo leisti tokiu oru, kada ne tik mažai debesuota, bet ir vėjas pučia nuo Baltarusijos – iš rytų, pietryčių. Tačiau blogiausia, kad rudenį toks oras tikrai būna ne kas dieną.
Todėl ilgiau nelaukdamas viską paruošiau ir, patestavęs įrangą, apsižiūrėjęs numatomus orus, ryžausi paskelbti paleidimo datą – 2009-ųjų rugsėjo 9-ąją. Balioną planavau paleisti ryte, kada dar nepakilęs vėjas, be to, norėjau, kad tą dieną dar liktų laiko ir balionui surasti.
Likus dienai iki paleidimo, mokykloje paprašiau mokytojų, kad išleistų iš kitos dienos pamokų. Mokytojai sutiko. Parėjęs namo iš karto pradėjau galutinį visos sistemos patikrinimą. Dar kartą peržiūrėjau, ar viską turiu paruošęs. Norėjau, kad atsikėlęs ryte turėčiau kuo mažiau darbo: užtektų tik sujungti įrangą, užpildyti balioną ir viską paleisti.
Labai džiaugiausi, kad pagaliau visa sistema veikia taip, kaip turėtų. Vakare beliko tik iki galo sukonfigūruoti programinę nešiojamojo kompiuterio įrangą. Surašęs visas reikalingas programas dar kartą nuėjau į dirbtuves, kur gulėjo zondas, sujungti ir pažiūrėti, ar kompiuteris priima ir atkoduoja koordinates. Tačiau vos tik prijungęs laidelius prie baterijos išgirdau kažkokį įtartiną šnypštimą, o iš dėžutės pakilo įtartinas dūmelis... Iš praktikos žinojau – dūmelis nieko gero nežada... Per neapsižiūrėjimą sumaišiau pliusą su minusu... Gal atrodo juokinga, tačiau tada pirmą kartą patyriau tą tikrai nemalonų jausmą, kai taip sunkiai ir ilgai ruošiantis lemiamai dienai, paskutinę akimirką per klaidą viskas ima ir sugriūna. Buvo gaila ne detalių ar pinigų, o kad trūko tiek mažai iki ilgai lauktojo paleidimo.
Kurį laiką labai garsiai pasikeikęs, ryžausi atidaryti zondo dėžutės dangtelį ir pažiūrėti, kiek ten tos įrangos sudegė. Bet kuriuo atveju žinojau – paleidimas atšaukiamas. Iš pirmo žvilgsnio kažko akivaizdžiai sudegusio nesimatė, tačiau apžiūrėjęs įdėmiau pastebėjau, kad visi trys įtampos stabilizatoriai įskilę ir aprūkę. Dar buvo nudegę keli plokštės takeliai, perdegęs saugiklis. Jau buvo aišku, kad maitinimo blokas sugedęs. Labiausiai nerimavau, kad tai dar galėjo pakenkti siųstuvui arba fotoaparatui – tokiu atveju projektas jau būtų žlugęs... Tačiau patikrinęs bent kiek nudžiugau – likusi įranga nepažeista.
Susitaikęs su nuostoliais, jau kitą dieną užsakiau naujas detales. Rugsėjo 16 d. jos gulėjo ant mano stalo. Iš karto nuskubėjau kuo greičiau taisyti įrangą. Vienos dienos darbas, – ir viskas vėl veikė. Vis nerimavau, kad jau nebebus tinkamo oro paleisti. Tačiau meteorologinės prognozės rodė, kad artimiausią sekmadienį, rugsėjo 20 d., numatomas neblogas oras. Pradėjau vėl ruoštis, tik šį kartą stengiausi viską daryti dar atidžiau.
Sekmadienio rytą atsikėliau gana anksti – norėjau suspėti balioną paleisti ryte, apie 9 h. Oras buvo puikus, beveik nė vieno debesėlio, nei trupučio vėjo. Po truputį pradėjo rinkis draugai, net parasparniu atskrido – pastiprinimas iš oro. :) Vis dėlto pasiruošimas, įrangos jungimas, baliono užpildymas užtruko kiek ilgiau nei tikėjausi. Viskas vyko gana sklandžiai, tik užklijavęs fotoaparato dėžutės dangtelį pamačiau, kaip stipriai pradėjo rasoti UV spindulių filtras. Visiškai nebuvau to numatęs. Teko su atsuktuvu atplėšti priklijuotą filtrą ir leisti be jo.
Į balioną prileidom apie 4,1 m3 dujų. Balionas atrodė tikrai įspūdingai. Dujas leidom tol, kol balionas pradėjo kelti 3,4 kg sveriantį balastą – tai buvo rodiklis, kad dujų kiekis pakankamas. Numatomas kilimo greitis turėjo būti apie 350 m/min.
Viską dar kartą patikrinę, pririšę parašiuto, zondo virves, buvome pasiruošę paleisti balioną. Galiausiai paleidimas įvyko: 10:51 val. visas įrenginys gana dideliu greičiu šovė į viršų ir išnyko danguje...
Paieškos
Paleidę iš karto sėdome į mašiną ir iš lėto keliavome paskui balioną. Nors orų prognozės rodė, kad vėjo kryptis pietinė ir greitis daugiausiai turi siekti 2 m/s, tačiau vos paleidus tapo aišku, kad ten, viršuje, sąlygos visiškai kitokios. Balionas, darydamas lanką, pradėjo skristi į pietryčius – link artimiausios Baltarusijos sienos. Kai zondas kabojo virš Pabradės, supratau, kad nusileis Baltarusijoje. Netrukus balionas pasiekė sieną ir, labai nuo jos nenutoldamas, keliavo pietų kryptimi. Kai buvau Nemenčinėje, signalas pastebimai pradėjo silpnėti, kol pagaliau 13:01 val. visai dingo. Supratau, kad zondas nusileido. Deja, nusileido Baltarusijoje – apie 15 km nuo pasienio. Kartu su atminties kortele, kurioje buvo visos nuotraukos iš oro... Skrydis truko palyginus neilgai – 2 val. 10 min. – buvo parinktas didelis kilimo greitis ir palyginus nedidelis parašiutas. Tačiau labiausiai nustebino tai, kad balionas per tokį trumpą laiką įveikė net 65 km atstumą. Paskaičiavus išeina, kad vidutinis horizontalusis jo greitis danguje buvo net 8 m/s.
Skrydžio trajektorija:
Gana greitai pavyko rasti žmogų, turintį Baltarusijos vizą ir galintį pabandyti ten surasti mano įrangą. Jau tą pačią dieną Viktoras vaikščiojo tenykščiame miške, ieškodamas nusileidusio baliono. Tačiau surasti nepavyko – paskutinės koordinatės buvo atėjusios ne iš nusileidimo vietos, o gautos tada, kada balionas dar buvo kelių šimtų metrų aukštyje. Nors planavome dar patys pasidaryti vizas ir nuvažiavę bandyti ieškoti, tačiau nusprendėme, kad geriau nereikia. Baltarusija – ne ypač draugiškai nusiteikus valstybė, ir keli lietuviai, pasienio ruožo miške su GPS navigacijomis, žemėlapiais ir racijomis ieškantys kažkokio neva iš dangaus nusileidusio baliono su fotoaparatu, tikrai sukeltų nemažą įtarimą. Tada jau gali nutikti taip, kad kurį laiką apskritai nebus įmanoma daryti jokių eksperimentų...
Tačiau vis dar turiu viltį atgauti savąją įrangą su visomis nuotraukomis iš oro. Ant zondo šono buvo užklijuotas lapukas, kuriame parašyti mano kontaktiniai duomenys. Vis dėlto tikimybė, kad radęs žmogus grąžins – labai maža...
DUK
Kodėl paleidimas vyko taip arti Baltarusijos pasienio?
Nesiekiau pasirodyti ar pakliūti į rekordų knygas. Dariau projektą, nes buvo įdomu, nuotraukose norėjau matyti savo ežerų kraštą, kuris jau iš parasparnio aukščio gražiai atrodo. Be to, iš kiemo leisti daug patogiau – atsiradus netikėtam gedimui, jį galima labai greitai pašalinti, nes namie turiu visus reikalingus įrankius. Taip pat visiems netoliese gyvenantiems draugams buvo daug patogiau atvykti į paleidimo vietą.
Nors ir mąsčiau apie galimą baliono nusileidimą Baltarusijoje, tikrai nesitikėjau, kad taip ir įvyks. Balioną norėjau paleisti tada, kada vėjas pūs nuo Baltarusijos. Tačiau, kaip matote, tai nepasiteisino – pritrūko patirties. Dabar jau žinau, ir kitą kartą šios klaidos nekartosiu – balioną leisiu iš Lietuvos vidurio.
Ar tai nėra pavojinga keleiviniams lėktuvams?
Kad skrydžio metu balionas susitiks su lėktuvu tame pačiame aukštyje, toje pačioje vietoje tuo pat metu, tikimybė yra neįtikėtinai maža – praktiškai prilygsta meteorito susidūrimui su kokiu nors orlaiviu. Tačiau ir tokiu atveju rizika minimali, nes lėktuvas savo radare mano balioną galėtų užfiksuoti – zonde buvo nemažai metalo, o korpusas išklijuotas aliuminio folija.
Ar bus projekto tęsinys?
Taip, dabar visiškai tuo neabejoju, GLORY II tikrai bus! Pasistengsiu nekartoti klaidų ir viską dar tobuliau pagaminti bei dar įdomiau aprašyti. Visiškai nesitikėjau sulaukti tokio didelio Jūsų susidomėjimo, tai mane labai paskatino tęsti pradėtą darbą toliau. Ačiū!
Padėkos
Norėčiau padėkoti žmonėms, be kurių pagalbos tikrai nebūčiau išsivertęs:
- Tėčiui (Tadui K.) – už projekto finansavimą, idėjas, patarimus, pagalbą paleidžiant ir ieškant.
- Sigitui S. – už tikrai didelę pagalbą ieškant zondo, paleidimo nuotraukas iš oro.
- Viktorui – už tai, kad sutiko mums padėti ir tą pačią zondo nusileidimo dieną išskubėjo į Baltarusiją ieškoti mano įrangos.
- Kęstučiui M. – už tai, kad padovanojo fotoaparatą zondui.
- Evaldui R. – už tai, kad paskolino savo nešiojamą kompiuterį. :)
- Antanui R. – už pagalbą paleidžiant ir ieškant.
- Edgarui M. – už patarimus dėl radijo sistemų.
- Rimai A. – už šio tinklapio teksto redagavimą.
- Ir visiems palaikiusiems ir atvykusiems stebėti paleidimo. ;)
Tik...Lukošenka pamanys, kad tai šnipinėjimo įranga
А для повышения безопасности Вы можете использовать обычный уголковый отражатель из фольги - весит граммы а видно на радаре далеко .
tai vat ka as noriu pasakyti kaip rase skaitytojas "ZILVINASZK" del radijo zondo dezes. jis teigia kad deze turi buti apvali, kuo maziau kampu, orui aptakesne. Jo vat kaip tik radau rusijoje padaryta projekta. projektas netaip tiksliai aprasytas kaip sis
kada planuojamas kitas projektas ? gal galeciau ir as kuom nors prisideti prie jo
parasyk i meila: runzulis@gmail.com
Beja, per skubėjimą pirmame komentare pripyliau klaidų
Iš mano pastebėjimų: nusipirk akinių parduotuvėje skysčio, kad nerasotų fotoaparato objektyvas, nes ten pakankamai šalta ir iš pradžių susidares kondensatasbant stiklo virs šerkšnu. Manau tas skystip turėtų bent kažkiek sumažinti rasojimo tikimybę.
Mano manymu, dėžės forma irgi turi reikšmę, kadangi nuo vėjo keturkampiai ir apskritai kampuoti objektai gali pradėti suktis beprotišku greičiu, tokiu atveju nuotraukos ar video bus visiškai ,,išsilieję,,. Tad patarimas- stenkis padaryti apvalū viso įrenginio korpusą. dar geriasnis varijantas jei pagamintą dėžę išbandytai (su kokiu kompresorium pūstai į ją ir matytai kaip ji reguoja į vėją).
Sėkmės
sekmes kuryboje. Manau tokiems kurybiniams-meniniams reikalams nesunkiai ir remeju butu galima pritraukt..bet zinoma smagu kai esi pats sau seimininkas ir nieko nespaudziamas:) bet dabar jau spaudziamas skaitytoju
sekmes!
Taciau sitas tekstukas byloja apie atsakingumo ir brandos trukuma bei polinki apgaudineti save ir kitus.
"Ar tai nėra pavojinga keleiviniams lėktuvams?
Kad skrydžio metu balionas susitiks su lėktuvu tame pačiame aukštyje, toje pačioje vietoje tuo pat metu, tikimybė yra neįtikėtinai maža – praktiškai prilygsta meteorito susidūrimui su kokiu nors orlaiviu. Tačiau ir tokiu atveju rizika minimali, nes lėktuvas savo radare mano balioną galėtų užfiksuoti – zonde buvo nemažai metalo, o korpusas išklijuotas aliuminio folija. "
Imontuokite nors koki nors aviacini trasponderi (atsakikli) - keli kilogramai metalo susidurimo atveju mazai tikrai nepasirodytu, o tikimybe nera jau tokia ir maza....
Sekemes!
Sekmes jei sekmingai nusileisi anksciau manes :DD
Sėkmės ateityje.
Jurgi, jei viska daryti normaliai ir is anksto viska derinant, pakankamai argumentuojant ir motyvuojant, leidima manau tikrai guati imanoma. Juk visame pasaulyje reguliariai leidziami meteo zondai, tiesa Lietuvoje tai daroma gerokai reciau... bet visu tu zondu paleidimas yra suderintas su atitinkamom institucijom.
o su inkognito lengva nebus. vien jau sis puslapis nelabai leidzia daryt inkognito
Na o paguodai pasakysiu, kad daug tokių zondų leidžiama be jokių leidimų. Pvz per daugelį vestuvių leidžiami oro žibintai, o kartais - helio balionai su pritvirtintom šaltosiom ugnelėm bei kitais niekučiais. Pvz vienas pažįstamas šalia Vilniaus ant krūmo rado atviruką, atkeliavusį su helio balionu iš vestuvių Olandijoje...
Sveiki,
ar yra kažkoks realus pavojus lėktuvui sutikus tarkim tokį zondą savo kelyje. Ar kokie inžinieriai modeliuoja situacijas "kas būtų jeigu..."?
taip, daug kas mano, kad skrydziu vadovai visagaliai ir mato viska kas juda aplink, svarbu, kad tai didelis ir metalinis daiktas. deja taip nera. Civilines aviacijos skrydziu vadovai mato tik tai, kas turi atsakikli. Kitokius neaiskius objektus gali susekti tik kariskiai, ir tai ne visada.
as viso labo norejau atkreipti Ernesto demesi i tai, kad reikia atsakingiau ziureti i projekta ir i tai kokias pasekmes gali jis sukelti. nebutinai kazkokiam lektuvui ar jo keleiviams. uztektu, kad CAA pareigunai paskaitinetu cia ir rimciau susidometu projektu - kaip minimum administracine atsakomybe garantuota. O paskaitineti gali. Glory I buvo pakankamai garsiai nusviestas ziniasklaidos. Tetruko, kad ta diena butent ta straipsni butu perskaites koks nors neissimiegojes ar siaip piktas pareigunas.
asmeniskai pats visiskai palaikau projekta ir dziaugiuosi, kad dar yra iniciatyvaus jaunimo Lietuvoje.
O del vejo staigiu pokyciu, tai velgi, nelyginkime buriavimo, kur aktualus vejas, kuris pucia prie pat zemes, ir daugiausiai 10-15 m nuo jos, ir zondo skrydzio, kai jis skrenda keliu kilometru ar net desimciu kilometru aukstyje. ten virsuje tokiu "netiketumu" nebuna. o apatini sluoksni "su siurprizais" zondas kerta per keleta sekundziu.
Glory I trajektorija man jokiu netiketumu nepateike, viskas kaip ir turejo buti. kad vejo kryptis prie zemes ir auksciau nesutampa, nera jokia naujiena ir ne kokia anomalija. Tereikia pasidometi meteorologija, Koriolio jegos, zemes trinties poveikius ir t.t.
nerukas, skaitykite mano rašytą komentarą, kuris yra šiek tiek žemiau šio. Projektas GLORY II vyksta.
Kuo geriausios sėkmės!
Vejo kryptis gali pasikeisti keliu sekunziu begyje 180 laipsniu ir nerealiu stiprumu. Visa tai trukti 15 minuciu ir vel gryzti i savo vezes. (siu metu buriavimo patirtis)
Lektuvu eisma taip pat kontroliuoja antzeminiai radarai kurie stebi oro erdve pastoviai. Del sios priezasties lektuve isjungus autoatsakikli (o taip elgemes daznokai) radare buna matomas tik objektas be atpazinimo. Del siu priezasciu keleivinio lektuvo pilotas bus informuotas apie netoli jo esanti neaisku objekta (panasi situacija buvo kuomet bokstas uzklausinejo kas do objektas aplink mane malasi. deja tai buvo tik pauksciu burelis)
Ar tai nėra pavojinga keleiviniams lėktuvams?
Kad skrydžio metu balionas susitiks su lėktuvu tame pačiame aukštyje, toje pačioje vietoje tuo pat metu, tikimybė yra neįtikėtinai maža – praktiškai prilygsta meteorito susidūrimui su kokiu nors orlaiviu. Tačiau ir tokiu atveju rizika minimali, nes lėktuvas savo radare mano balioną galėtų užfiksuoti – zonde buvo nemažai metalo, o korpusas išklijuotas aliuminio folija.
tai yra visiskai neteisinga nuomone. suprantu, esi jaunas ir nepatyres.
1. lektuvai neturi radaru, kurie skanuotu visa dangu ieskodami metaliniu objektu. tad net jei jam pries nosi kybotu 100 m skresmes folijos rutulys, pilotas apie ji nieko nezinotu, kol nepamatytu jo pries savo nosi. lektuvai vienas apie kita suzino tik todel, kad juose sumontuoti automatiniai atsakikliai, kurie siuncia atsakyma i kiekviena zemeje esancio radaro uzklausima. ta paty atsakyma pagauna ir netoliese skrendantys lektuvai. o glory zonde tokio atsakiklio nebuvo, nebus ir glory II, nes jie sunkus ir velnioniskai brangus.
2. vizualiai pamatyti zonda irgi nera lengva, ypac jei zondas bei lektuvas skrenda cirusuose (aukstutiniuose debesyse), kas neretai pasitako.
3. maza tikimybe 1 is milijono, kad susidurs nera pakankamas pagrindas nereikalingai rizikai keliu simtu zmoniu gyvybemis.
Palaikau Tavo entuziazma ir linkiu sekmes su glory II, bet kvieciu but ir atsakingu
Juliau, vejas gali staigiai pasikeisti ne tik 90, bet ir 180 laipsniu...
1. Toje atkarpoje nėra kelio. Abejoju, ar automobilis važiavo per laukus ir miškus.
2. (Svariausia priežastis) 1W siųstuvas, kuris buvo įtaisytas zonde, jokiais būdais negalėjo perduoti koordinačių būdamas ant žemės, automobilyje, 50 km atstumu.
Svarbu : vėjo kryptis kylant aukštyn pasisuka apie 45-90 laipsnių, nepamenu į kuria pusę, pasiskaityk aviacinę meteorologiją. Yra internete oro prognozių puslapiai su vėjo kryptimis skirtinguose aukščiuose.
Baltarusiai radę tokį balioną su fotoaparatu laikys tave šnipu (Lietuvos žvalgu), kalėjimas garantuotas, todėl pavardės ir vardo geriau nenurodyk ir savo draugų į kalėjimą nesiųsk, skaityk kad palaidojai projektą jei nuskrido į Baltarusiją.
Beje, tu Lietuvos teritorijos nuotraukas nusiuntei į Baltarusiją, tave laisvai gali apkaltinti atitinkamos tarnybos Lietuvos išdaviku (Baltarusijos žvalgu) . Įstatymiškai esi kaip ir dvigubas šnipas, nors projektas ir nekaltas. NEJUOKAUK SU TOKIAIS DALYKAIS !! Manau pradėk nuo meteorologijos studijavimo apie vėją ir jo kryptį ir GLORY II nusileis ten kur noresi tu.
Sėkmės
Linkiu didelės sėkmės, kantrybės ir finansavimo
Dėl antenų. Siųstuvo pusėje antena kaip tik turi turėti kuo mažesnį kryptingumą. Koks skirtumas, ar 30 km aukštyje pusė siųstuvo galios keliauja į kosmosą. Vis tiek tie atstumai šimtus kartų didesni, nei reikia. Jei zondas turėtų kryptinę anteną, po nusileidimo didžioji siunčiamų radijo bangų dalis keliautų į žemę. O tai gali labai apsunkinti nusileidusio zondo paieškas - bus labai sunku pagauti signalą. Jei antena neturi kryptingumo - radijo bangos iš nusileidusio zondo eina vienodai visomis kryptimis. Tokiu atveju signalą pagauti tampa daug lengviau.
Daug logiškesnis variantas būtų naudoti kryptinę imtuvo anteną (būtent tokią papildomai ir buvau pasidaręs). Ranka anteną galime nukreipti į siųstuvo pusę ir taip padidinti ryšio atstumą.
Tad nors iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo labai paprasta, pasigylinę pamatome visokiu svarbių smulkmenų, į kurias pradžioje visiškai nekreipėme dėmesio.
Taipogi didelių nemalonumų galite susilaukti jei Baltarusija užfiksuotų oro erdvės pažeidimą. Aišku, gerai, kad Jūs žinote kad ten ne karinis zondas, tačiau Baltarusiai to nežino ir kai Lietuvos atašė bus iškviestas Minske pasiaiškinti tai bus labai kėblu paaiškinti, kad čia tik Lietuvos paaugliai zabovijasi.
Dėl techninės pusės su filmavimu. Kai aš pasižiūrėjau kitus internete darytus filmavimo vaizdus tai matyti, kad tokio pobūdžio įranga, skrydžio metu, gerokai sukinėjasi. Tokiu atveju filmavimo kamerą tikslinga statyti tiktai tikrai kokybišką, nes priešingu atveju, jei apsiribojama kažkuo panašiu į web kamerą, vaizdas dėl, mažo kadrų dažnio ir prastos optikos, labai trukčioja ir vistiek gaunasi nekokybiškas. Todėl ar verta prarasti naudingą svorį?
ir manau butu idomu sujungti jusu projektai na bent jau manau shitas vyrukas ir susidometu nufilmuoti tavo baliono paleidima ir tai pamatytume mes visi
lauksim tavo projekto GLORY II ir nuotrauku
sekmes tau dideles
?????
Man tikrai visai nejuokinga as matau, kad tu tuo tiki ir eini paskui savo vizija, patikek- tikejimas tai drasa, jei jo nebutu turejes Neilo Amstrongo kojos peda nebutu pasiekusi menulio ir t.t.
svajok net apie "Misija Marsas"
Sekmes GLORY II projekte!
"Racijos garso išėjimą per izoliacinį transformatorių prijungiau prie kompiuterio garso įėjimo. Gautus koordinačių paketus atkodavau AGWPE programa. Koordinates suvedžiau į neseniai pirktą nešiojamą „Garmin Oregon 300“ navigaciją. Šiuo atveju ji labai pagelbėjo – rodydavo trumpiausią ir greičiausią kelią iki baliono buvimo vietos."
cia biski nesupratau - gautas koordinates ranka suvedinejai i oregona, ar kaip nors prijungei prie kompo, kad automatiskai jas gautu?
Būčiau ant zondo užrašęs šio tinklapio adresą, bet nerašiau, nes jis dar nebuvo sukurtas. Ant GLORY II zondo bus daugiau informacijos. O be to, tikiuosi, kad pavyks rasti rėmėjų, kurie norės pagelbėti verčiant šį tinklapį į anglų kalbą.
Dėl paleidimo datos nieko tiksliai pažadėti negaliu. Kaip ir rašiau, viskas užima daugiau laiko, nei atrodo
Beja kiek kainuotu reklaminis plotas ant oro baliono?
Kristijonai, ačiū
Dėkingas visiems už palaikymą ir pagalbą
Nuostabus projektas! Labai sveikinu ir linkiu sėkmės Glory II!
Matau, kad rekomendaciju ateiciai gavai baisiai daug is ivairiausiu pusiu
Dziugu, kad projektas darytas sitaip smulkmeniskai ir pedantiskai. Kas del klaidu - antrinu Einsteinui.
Del istatymu - demsi i juos kreipti deretu ir manau, kad jei sis projektas prasiplestu - atsirastu pagalbininku ne tik technikos klausimais, taciau ir is teisnes puses (zmogaus is pasienio komentaras).
Kaip jau ir keletas zmoniu siule - pasikartosiu - rekomenduociau projektui suteikti didesni lygi. Galbut netgi duoti jam visos Baltijos valstybiu prieskoni. Nezinau ar Latvijoj, ar Estijoj vykdoma bent kazkas panasaus... Zodziu, taip pleciant geografija - atsirastu gerbeju, sekeju, padejeju ir draugu kitose valstybese, o gal net ir kituose zemynuose. Siulyciau visgi nepabijoti informacijos paskleisti ne tik spaudos pranesimu, taciau tiesiog...
Keista, kad vėjo krypties nenumatėt. Jau kelių kilometrų aukštyje vėjas pradeda judėti griežtai pagal izobares:
http://www.wetterzentrale.de/pics/Rtavn0614.png Kitam kartui rekomenduoju GFS prognozes, porai dienų į priekį gan tikslus: http://www.wetterzentrale.de/topkarten/fsavneur.html
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas
DĖL SKRYDŽIŲ TAISYKLIŲ PATVIRTINIMO
2004 m. rugpjūčio 31 d. Nr. 1098
3. Nepilotuojamasis oro balionas negali būti eksploatuojamas be atitinkamos valdžios institucijos leidimo.
4. Visi nepilotuojamieji oro balionai, išskyrus naudojamus vien tik meteorologiniais tikslais, pagal atitinkamos valdžios institucijos nustatytas sąlygas negali skristi per kitos valstybės teritoriją, neturėdami šios valstybės atitinkamo leidimo.
5. Šio priedo 4 punkte minimas leidimas turi būti gautas prieš paleidžiant oro balioną, jeigu numatoma, kad oro balioną vėjas nuneš į kitos valstybės teritoriją. Toks leidimas gali būti išduotas oro balionų skrydžių serijai arba periodiniams specialiesiems skrydžiams, pvz., skrydžiams atmosferai tyrinėti.
Sekmes!
Šiaip kažkodėl tam fotikui neįsijungia fotografavimo režimas (filmavimas veikia, peržiūra veikia). Kažkada bandžiau per usb pajungęs fotografuot ir jei gerai pamenu - pavyko. pridėčiau papildomą akumuliatorių, kroviklį, pultelį ir gal dėklą
O termometrai tikrai bus
O gal planuose yra koks nors mėnulio zondas?
Beje prie glory'io manau būtų įdomu dar pajungti termometrą. Arba netgi du - vieną viduje, kitą išorėje ir stebėti temperatūros pokyčius. Tai nesudarytų nei daug svorio, nei daug išlaidų, nei daug energijos reikalautų. O jeigu dar liktų laisvos keliamosios galios, tai galima įdėti kokį nors mažą spycam'ą, kad viską filmuotų.
http://wpcontent.answers.com/wikipedia/commons/c/c6/Wind_barbs.gif
Siame puslapyje galima pasitikrinti vejo krypti,stipruma ir temperatura tam tikrame aukstyje iki FL530 (16km). Taip pat galima rasti pavojingu reiskiniu prognoze ir daug kitos aviacines meteo informacijos:
http://ows.public.sembach.af.mil/index.cfm?section=Winds
(pvz. " \___ " siuo atveju vejas pucia is vakaru(is kaires puses) ir jo greitis 10 mazgu., jei nupiesta tik puse veleveles tai 5 kt., jei trikampis 50 kt. Jei pavaizduota daugiau veleveliu ir trikampiu " \___ ", vejo greitis sumuojamas, siuo atveju vejo greitis 20 kt.)
Sekmes!
GLORY I daug solidesnis už universiteto studentų darbą.
Džiugu matyti tokį šaunų projektą.
Labai atleiskit jei tai supratot ,kad tai yra kritika,as bandau tik diskutuoti.Atsiprasu.
Dėl sekimo sistemos - ji šiuo atveju tikrai puikiai pasitarnavo. Na ir atstumai tikrai užtektini. Kas iš tos 1500 eurų kainuojančios sistemos, jei zondas nusileidžia pasienyje ?
O ,kad tavo balionas nusileis lietuvoje tai labai mazai sansu,nes tu negali tiksliai paskaiciuoti ar jis sprogs ar praleis dujas per susidariuse maza skylute ir jo skridzio trukme uzsites.
Skaitau konceptas turetu buti tik sklandytuvas,kuri pakelus, kad ir i 30 km auksti kontroliutai atkabint dar lietuvos teritorijoje ir leisti jam sklesti i uzprogramuota vieta.Iranga nebus labai brangi ir daugiau sansu ,kad tu turesi nuotraukas ir yranga negu paleides, kaip zonda i platu pasauli be jokios kontroles kuris po to gali atnesti tik problemas (juk nezino rusai ar baltarusai kuom tu uzsiimi,o jie imsis visu saugumo priemoniu tam daiktui istirti ir rade adresa atke...
Audriau, sklandytuvą pakelti būtų gal ir geriau (jau galvojau ir apie tai), tačiau čia jau sunkiai įsivaizduoju visos sistemos sudėtingumą, jei jau dabar iškilo gana nemažai problemų ir niuansų...
O dėl aukštuminių oro prognozių, žinoma ir pats lengvai susirasi, tačiau aš naudoju http://euro.wx.propilots.net/ . Nukeliavęs į upper wind and temperature rasi ne tik vyraujančio vėjo, bet ir vadiniamųjų jet streamų prognozes.
Net jei Omnis nenorėtų prisidėti (kas, deja, realiai yra gana tikėtina), vis tiek galima gauti labai gražių vaizdų. Nežinau kokiu tiksliai greičiu leidžiasi parašiutas, bet video net nuo 1km iki 0 būtų įspūdingas. O sena gera antena nuo seno taksi teoriškai turėtų tą atstumą ženkliai padidinti, žinoma jei tai tilptų į svorio limitą
O kas liecia katastrofas, tai jos dazniausiai ir ivyksta del atsitiktiniu smulkmenu.
Kitas momentas, labai sudetinga sistema (sekimo), kuo sudetingiau tuo daugiau sancu gesti. manau butu uzteke paprasto GPS GSM trackerio +logerio, negaletumete nuo tam tikro aukscio sekti viska "gyvai" taciau pries nusileidziant gautumete koordinates (labai jau mazai kur Lietuvoj nera gsm rysio). taip pat gerokai sutaupytumete svorio nes nereiktu tiek daug maitinimo galios. Ta svori galima butu isnaudoti prikabius pvz kamera. Beja nelabai supratau kaip butu issiskleides parasiutas.
Sekmes!
Siūlyčiau pabandyti dėl GLORY 2 projekto kreiptis į pvz omitelį/locator.lt ir/ar nokia ir į zondą sukišti porą telefonų su 3G ir tiesiogiai transliuoti vaizdą iš jos (bent kol ryšys sieks).
Nors didžiosios kompanijos gauna tikrai daug prašymų paremti, tačiau labai retas kuris gali būti panaudotas ir jų pačių reklamoje. O šio atveju akciją "Omitel Ryšys veikia ir N km aukštyje..." arba suoragnizuoti tiesioginę transliaciją kiekvienam, tiesiog paskambinus į omnio servą ir tiesiogiai per 3g stebint vaizdą, tikrai galima padaryti. O originalios idėjos yra tikrai vertinamos.
Jei labai pasiseks, gal jie suderins profilaktiką ir skrydžio laiką, ir galės pasukioti vieną(papildoma) galvą zondo kryptimi, kad ryšys būtų daug ilgesnis. Nesant kliūčių atstumą tikrai galima kilometrais matuoti
1lukas1@googlesmailas
voraratis, taip, leidžiant zondą su keliais balionais skrydžio aukštis būtų didesnis - reikėtų mažiau vandenilio kiekvienam balionui. Bet tai nereiškia, kad su dviem balionais zondas pakils į 60 km aukštį. Labiau tikėtina, kad pasieks kokius 35 - 40 km. 40 km riba balionu yra sunkiai įveikiama.
P.S. Vilniaus gatvem vazineja du auto varomu vandeniliu ant karbiuratoriniu varikliu. Jei kam idomu goglinkit rasit infos. Beja nelegalu ekspoatuoti tokius auo:)
http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=290185&p_query=&p_tr2= ( užmesk akį į pabaigą, kur apie nepilotuojamus oro balionus )
Del salcio aukstame aukstyje manau Ernestas galvoja teisingai. Ore balionas buna apie 2val. saltis nemazas buna ilga laika, ir manyciau kad dezute turetu buti dar storesnio sluoksnio. Tie 2-3cm manau prie -40 juokelis.
O del folijos kuri atspindi infraraudonuosius spinduliai, daznai ji panaudojama neteisingai. Kazkur skaiciau eksperto straipsni apie klaidinga jos naudojima silumos izoliacijai. Esme tokia, kad folija ar i ja panasi medziaga atspindetu infraraudonuosius spindulius, tarp jos ir medziagos turi buti paliktas keletos cm tarpas, tada susiformuoja "atsokantys" infraraudonieji spinduoliai. Pasidomek jei turesi laiko, nemoku moksliskai isdestyti, grubiai esme parasiau
Sekmes ir laukiam visu aprasymu apie "zingsni po zingsnio"!!!
manau beterijos turetu tikti bet kokios. per toki putos sluoksni jos neturi tiek atsalti....ty skrydzio laikas netiek ilgas kad persaltu..ir jis nebuna visa laika tokiome saltyje.pasidomek oro prognozemis aukstuminiuose oro sluoksniuose..cia pedel aerodromo meteo tarnybos tereikia joms paskambinti. juo labiau kad reikia suderinti baliono paleidimo laika ir vieta . kad nepakenkti kokio boingo varikliui ar pilotu kabinai.
sekmes darbuose ir lauksim nuotrauku...
Nepaisant kvailos pabaigos (smegenų šturmo nedarėt visų įmanomų variantų sumąstymui), būtinai tęsk savo projektą.
Tikiuosi, paskelbsi sąskaitą (įmesiu į ją pinigų) ir 2010 vasarą GLORY II startuos.
Dar kažkur metėsi panašus fotikas pasmigęs, galėsi naudoti...
...
Turiu pakankamai patirties planuojant karsto oro balionu skrydziu trajektorijas, tad mielai padeciau su meteo prognozemis Glory II skrydziui. Taip pat galiu pakonsultuoti del derinimo su oro navigavijos tarnybomis.
su manimi susisiekti gali e.pastu pilot.kimis@g***l.*** - zvaigzdutes manau zinai i ka pakeisti.
saunu, kad yra jaunu zmoniu, kurie stai sugalvoja ir igyvendina tokius projektus. sveikinu.
ne vieta neteisinga pasirinkta, o mano manymu nepasidomete meteo prognozemis. jei ir pasidometa, tai, ko gero, tik vejais prie zemes, visai neivertinant to, kad kylant aukstyn vejo greitis ir kryptis keiciasi.
taip pat, kaip aviatoriui, parupo vienas klausimas, nes neradau atsakymo projekto aprasyme - visa tai buvo suderinta su oro navigacijos tarnybomis? juk si zonda laisvai galejo nunesti prie intensyvaus eismo oro keliu... o ir nunese. paziurejus zondo trajektorija galiu is kart suskaiciuoti bent du zemutinius ir du aukstuminius oro kelius, kuriuos jis kirto. gerai, kad si karta nieko nenutiko. bet net nesinori galvoti kas butu, jei zondas pasipainios kelyje kokiam nors keleiviniam laineriui su 400 keleiviu...
Tad ruosiant Glory II rekomenduoju atsizvelgti i siuos dalykus.
Turiu pakankamai patirties planuojant karsto oro balionu skrydziu tr...
Laikykites kolego !
Tik klaida, kad nestartavote iš Lietuvos vidurio - iš Kauno ar Kėdainių rajonų. Gal tas burbulas nebūtų pasiekęs Bielarusijos.
Dabar reiktų bandyti ieškotis kokį bendramintį iš Gudijos, gal apsiimtų su prietaisu paieškoti - Arba reiktų pasiskelbti to Bielarusijos rajono laikraštyje, kur tikėtina, kad zondas nusileido, siūlant už suradimą kokį nors prizą - Vis kokia nors vilris būtų.
Su pagarba !
Tata
Bravo !!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!
(aišku jei rastų ir lietuvis, tai dar ne 100% kad gražintu..:/)
Anyway ,sėkmės tolesniuose projektuose
Sėkmės ir su nekantrumu laukiam Glory II varianto. Pranešk vis eigą. Manau atsiras ir rėmėjų.
O parama tikrai praverstų - zondo galimybės labai išaugtų. Artimiausiu metu atnaujinsiu tinklapį, papildysiu informacija, taip pat padarysiu paramos puslapį. Norintys galės prisidėti ir tikrai neliks užmiršti.
Visapusiška pagarba.
Kada leisi Glory II ir kokios reikia finansinės pagalbos?
Sąskaitos Nr. ?
NASA del oro salygu irgi atidejineja startus
Kada turesi jau paruosta plana del GLORY II ,susisiek su manim per skype: fooxas666
Pasistengsiu pagelbeti del dalies finansavimo ir remimo.
Pagarbiai
FooXaS
Sekmes ieskant!!!
Laukiam, nesulaukim kitu idomiu projektu
Dėl parašiuto, gal irgi, šiek tiek. Tačiau pats tikrai tokio pasidaręs nebūčiau - Lietuvoje sunku gauti tokio audinio, neturiu siuvimo mašinos, nemoku siūti
Šaunuolis, Šaunuolis, šaunuolis .
Siulyciau visa ideja isversti i anglu kalba ir issiusti i NASA : )
Kas ten zino ka jie sumastys
Pagarbiai,
FooXaS
Raimi, būtinai pranešim, o projektas tikrai ne už kalnų
Dėkingas visiems už paskatinančius komentarus, tikrai nesitikėjau, kad taip patiks
Sėkmės darbuose.
Labai malonu girdeti, kad toks jaunas vyrukas viska savo isgalemis padare, aprase. Tik nesupratau vieno dalyko ( itariu, kad bus kas nors taves to klauses) - kodel paleidimas turejo ivykti butent is tavo namu ? :} Juk jau projekto pradzioje buvai numates, kad zondas gali nusileisti Gudijoje. Negana to, Joniskis, Siauliai ir visa Lietuvos šiaures vakaru, vakaru puse yra zymiai vejuotesne nei kad centrine ar rytine :}
Tik tiek. O visa kita - liuks :}
Linkiu ir toliau taip tęsti!
Su sąlyga, kad vėl viską detaliai aprašysi.
Tikriausiai reikia beproto daug kantrybes, o to man truktu... O dar visi apskaiciavimai.
Kaip smagu.
Dziaugiuosi.
Ir toliau taip ;)))
Zonde esančio vaizdo siųstuvo galingumas turėtų būti tikrai ne viena dešimtis vatų, dėl to būtų labai stipriai trukdoma kitiems radijo mėgėjams. O be to ir siuntimo greitis būtų maždaug viena nuotrauka per kokių 10 minučių. Ir dar neaišku, ar joje kas nors matytųsi. Žodžiu visiškai neapsimoka.
Jei vis dėl to, kas nors tikrai nori prisidėti, mielai pateiksime visas koordinates ir visą kitą, ką reikia apie tai žinoti. Galėsite patys išbandyti paieškas savo jėgomis
Gvidai, fotografavimas iš baliono vyko nuo pat paleidimo pradžios iki pat smūgio su žeme
O dėl GLORY II, jei dar tokį leisiu, tai tikrai nekartosiu padarytų klaidų
P.S Laukiu Glory II pasirodymo
NESUSTOK !!!!!!!!
spaudziu tau desine Ernestai. Daugiau tokiu!!!
Siulau fotografuoti ir balionui kylant, tik fotografavimo dazni padidinti nes jis kyla greitai. Taip pat bandyti duomenis siusti per radijo komunikacija. Nebutinai pilna nuotrauka, gali buti sumazintas variantas.
Na o vienu zodziu esi saunuolis, sekmes toliau vystan projekta.
Remse, matot, neplanavau nusileidimo Baltarusijoje, todėl tekstas ant zondo tik lietuviškai. Na ką jau padarysi. Šiaip sako, kad toje Baltarusijos vietoje gyvena daug lietuvių, manau kas nors išverstų, jei tikrai norėtų man tą zondą grąžinti. Bet kuriuo atveju, telefono numerį bet kuris baltarusis suprastų
Ar dar bus tokių projektų? Mmm?
Šanuolis. Spaudžiu ranką.